Aurimas Guoga
Atgimstantis Sąjūdis
Po Helsinkio komisijos posėdžio JAV Kongrese padėtis smarkiai keičiasi. Visi pamatė, kad užsienyje patvoriniai neginčijamai dominuoja. Jie išsamiai ir įtikinamai pagrindė savo poziciją, kad pedofilijos byla – tai politinis susidorojimas, kad Lietuvos teisėsauga nesiekė teisingumo, tačiau atsigręžė prieš jo siekiančius.
Pamatėme ir kaip savo poziciją užsienyje atstovauja mūsų „neklystanti“ teisėsauga. Helsinkio komisija nusiuntė pranešimą Lietuvos ambasadai ir pakvietė į nagrinėjimą, tačiau niekas iš oficialiosios pusės nenorėjo ten pasirodyti. O paskui odiozinės bylos figūros, tokie kaip S.Šedbaras ar advokatas G.Černiauskas, aiškino kad patvoriniai šmeižia Lietuvą ir piktina dorus piliečius. Taip duodama suprasti, kad padorūs Lietuvos piliečiai nesiskundžia užsieniečiams šalyje vykdomais žmogaus teisių pažeidimais, nes tai nepatriotiška ir kenkia šalies įvaizdžiui.
Žinoma, jeigu S.Šedbaras nors kiek tiki tuo ką paisto, jis galėtų parašyti į JAV Kongresą laišką, kuriame patvorinius sutrintų į miltus – atskleisti kongresmenams, kad į posėdį atvykę K.Venckus ir V.Matulevičius yra Lietuvos priešai, kad tai nuožmogos ir kad mūsuose pilietinis padorumas net neleidžia svarstyti ką jie kalba. Dar Šedbaras galėtų pridėti, kad jam baisiai apmaudu, jog net jo dėstytojai užsikrečia šita beprotyste.
Mes grįžome į Šaltojo karo laikais vyraujančią padėtį, kai represinės struktūros šalyje įperša vieną naratyvą, tačiau dorai net nemėgina jo ginti užsienyje. Tiksliau pasakius, sovietmečiu KGB dar kaip tai mėgino veikti viešąją nuomonę užsienyje, o mūsų teisėsauga to net nebando.
Tai pamatę išsilakstė ir vietiniai propagandininkai. Teisėsaugos poziciją liko ginti tik labiausiai įklimpusieji, tokie, kurie organizavo ar vykdė valdžios savivalę valstybės vardu. S.Šedbaras buvo susidorojimo su Venckiene koordinatorius Seime, o G.Černiauskas dar turėtų sulaukti bylos dėl to, kad pažeidė teismo sprendimą ir panaudojo prievartą prieš D.Kedytę.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką posėdžio metu atskleidė advokatė Abbe Jolles – mūsų teisėsauga kreipėsi dėl N.Venckienės ekstradicijos tik 2015 metų pabaigoje, t.y. po dviejų su puse metų nuo jos išvykimo. Amerikiečiams mūsų teisėsaugininkai teisinosi tuo, kad nežinojo N.Venckienės gyvenamosios vietos JAV. Tačiau man sunku patikėti, kad neturint nusikaltėlio adreso nebegalina reikalauti jo išduoti. Taigi matome, kad Lietuvos teisėsauga buvo numojusi į Venckienę, juos tenkino ta padėtis, kad ji išnyko bei tikėjosi, kad tuo reikalas ir pasimirš.
Pastarieji įvykiai leidžia prognozuoti, kad JAV visgi neišduos N.Venckienės mūsų teisėsaugai. Būtų svarbu amerikiečius įtikinti, kad atsisakymas ją išduoti smarkiai pasitarnautų laisvei ir demokratijai mūsų šalyje, o per tai ir JAV interesams. Jeigu taip įvyktų, tai sukeltų politinę krizę šalyje, nes gautume oficialų patvirtinimą, kad teisėsauga vidury baltos dienos savivaliavo ir vykdė politinį susidorojimą. Tai taip pat reikštų, kad į sąmokslą prieš demokratiją bei Konstituciją stojo aukščiausi šalies pareigūnai, pradedant nuo prezidentės, tuometinio premjero A.Kubiliaus, VSD vadovu ir baigiant minėtu G.Černiausku.
Tuo tarpu visuomenėje išgaravo ūpas kartoti valdžios liniją ir grūmoti patvoriniams. Dabar jau dauguma pamatė, kad tai mūsų laikų disidentai, sąžinės nepametę kovotojai už laisvę. Žinoma, toliau visiškai neapsimoka jų smerkti, nes violetinių pergalė dabar atrodo visai reali. Priešingai, laikas versti kailį.
N. Venckienė tampa didžiausia mūsų viltimi sutramdyti teisėsaugą. Savo laiku Sąjūdis padarė stebuklus, nes lietuviai trumpam įtikėjo, kad laisvės kovotojai geriau nei komunistai. Kviečiu šią įžvalgą priimti giliai į širdį ir pasidaryti toli siekiančias išvadas. Laisvės kovotojai turi tapti mūsų vadais – tik taip patvirtinsime, kad laisvė mums brangiau nei sotus karjerizmas slaptosios valstybės šešėliuose.
Tai, kas dabar vyksta, yra Sąjūdžio tąsa. Tuometinis Sąjūdis išlaisvino mus nuo išorinės priespaudos, dabartinis sukilo prieš vidinę.
Tačiau ar nebus taip, kad ir dabartinė sąžinės revoliucija pasiteisins tik iš dalies, kad po to nekils nusivylimas ir nauja graužatis? Kad to išvengtume, turime jau dabar labai gerai įsisąmoninti kokius principus giname ir tęsti kovą tol, kol jie visi nebus įdiegti. Su pirmuoju Sąjūdžiu bėda buvo ta, kad visi žinojo, jog nori nepriklausomos vakarietiškos Lietuvos, tačiau toliau jokio aiškumo nebuvo. Gavosi nepriklausoma Lietuva, su laiku integruota į Vakarus, tačiau daugmaž visa kita valstybėje liko po senovei.
Taigi mūsų bėdas lėmė dvasinis (vertybinis) neišprusimas. Pastaraisiais dešimtmečiais laisvė ir teisingumas tikrai nebuvo tie dalykai, dėl kurių tūlas lietuvis būtų nusiteikęs pulti po tankais. Kažin ar daugelis galėjo aiškiau nusakyti ką reiškia šios dvi sąvokos. Vietoj to piliečiams labiausiai rūpėjo materialinė gerovė ir statusas. Tai lėmė vergišką paklusnumą valdžiai. Grįžo jėgos, kurios didele dalimi atkūrė sovietinį valdymo stilių – vedė mus į materialinę gerovę be laisvės. Kaip matote, kirvis atitiko kotą – gavome valstybę pagal savo dvasinį paveikslą.
Paaiškėjo, kad kai nėra noro dėl laisvės pulti po tankais, nėra ir storiau sviesto ar dešros. Vedantieji žmones į laimę patys neblogai prakuto, o kitiems paliko kaulus ir galimybę emigruoti.
Išdėstysiu, kokius principus mes turime šį kartą priimti ir apginti, kad po to ir vėl netektų nusivilti.
1. Jeigu norite oraus gyvenimo, turite būti pasirengęs sukilti, surizikuoti gerove ir net gyvybe.
2. Teisingumo sistemai turi vadovauti, bent jau ją prižiūrėti, nuo jos nukentėję asmenys. Geriausiai tam tiktų N.Venckienė.
3. Kaltieji turi sulaukti teisingumo. Jeigu leisime jiems nebaudžiamiems nusiplauti, jie gali reabilituotis ir sugrįžti. Naciai niekuomet negrįžo į valdžią, nes nacizmą pasmerkė Niurnbergo tribunolas. To nebuvo padaryta su komunizmu, daug kur komunistai grįžo į valdžią ir restauravo sovietinį režimą.
4. Kovotojai už teisingumą, o ne sportininkai ar dainininkai, turi būti mūsų žvaigždės.
5. Aukščiausia vertybe atgimusioje Lietuvoje turi būti tiesa. Ne papročiai, ne įprastinės „tiesos“, o objektyvi tiesa. Reikia tikėti ir sekti tais, kurie gali pagrįsti, kad jų pusėje yra tiesa. Žengdami tiesos keliu užtikrintai žengiame teisingu ir gera žadančiu keliu.
6. Laisvė nuo D-vo mums nieko gero nedavė – netapome nei protingi, nei laisvi, nei laimingi. Norint užsitikrinti tautos tęstinumą turime grįžti prie D-vo. Bedievystę reikia pripažinti piktybine dvasine liga, panašiai kaip komunizmas yra auglys politinėje sferoje.
7. Normaliam žmogui moraliniai sumetimai yra aukščiau materialinių – taip būsime ir orūs, ir turtingi. Jei supainiosime šias vertybes vietomis, neturėsime nei viena, nei kita.
8. Atkurti šeimas. Tai galima padaryti perėmus ir pritaikius judėjišką išmintį kaip kurti santykius šeimoje ir auginti vaikus.
Žinoma, iki savivaliaujančios galios nuvertimo dar liko nemažas kelias, tačiau jau dabar turime gerai įsisąmoninti kokio po to norime gyvenimo. Esmė yra pakeisti save iš vidaus, kad taptumėte geras įsivaizduojamos šalies pilietis; po to neleisti, kad aplinka šiuos pokyčius sužlugdytų ir jus perdarytų pagal save. Nauja šalies vizija mus ne tik ves į greitesnę pergalę, bet ir kovos įkarštyje užgrūdintas vertybes bus lengviau apginti nuo neišvengiamai ateisiančių atoslūgio jėgų. Todėl jau šiandien atėjo laikas drąsiai svajoti ir (asmeniniu pavyzdžiu) raginti vieni kitus nebijoti – dėl laisvės būti pasirengusiems bet kam, kad ir paaukoti gyvybę
