Kadangi nemažai laiko praleidžiu sodyboje šalia didelių miškų, kurioje gimiau ir užaugau, tai puikiai atsimenu laikus kai gamta tada ir dabar, 2015 metais, skyrėsi kaip diena nuo nakties, vakarais traukdavo slankos, aukštoje žolėje grieždavo griežlės, aukštai virš miško mekendavo perkūno oželiai. Vaikščiodamas po mišką dažnai matydavau tetervinus, jerubes ir kurapkas. O dabar, perkūno oželio mekenimo jau labai seniai, gal 15 metu negirdėjau, ar tik nebus jie galutinai išnaikinti žemaitijos nacionaliniam parke. Taip pat, vasaros vakarais, net nešienaujamose pievose seniausiai nebesu girdėjęs griežlių, o ir slanka tik viena kita kartais savotiškai kurkdama praskrenda, kai senais laikais jos traukdavo tiesiog virtinėmis. Mažai beturiu laiko vaikštinėti po miškus, bet jau seniai nebemačiau jokių tetervų, ar kitu vištiniu šeimos paukščių
Atsimenu dar prieš keletą metų, kai dar buvau Anglijoje, mama paskambinusi papasakojo kad negali apsiginti nuo sraigių antplūdžio, baigia suėsti visus pomidorus, ir kitas jos auginamas daržoves, galybėmis jų prikrito į šulinį, o ant žolės, kur tik koją dedi, ten traška, masiškai šliaužioja trobos sienomis ir langais. Nenusimanančiam žmogui gali kilti klausimas, kuom tai susįje su temos antrašte? Pasirodo dar ir kaip susije. Ta vasarą, parvažiaves iš Anglijos pas mama, pamačiau ne tik sraiges, pastebėjau itin keista reiškinį, net negalėjau patikėti savo akimis, ir garsiai juokiausi nerasdamas nei po krūmais, nei pelkėse, nei žolėje, ir net lietui palijus, visiškai niekur nė vienos varlės, kai tuo tarpu senesniais laikais rudūjų varlių ir rupūžių būdavo pilna, ir visur. O tada tik žaliūkės prūde kurkė, o jos kaip žinia nesitraukia toliau nei per metrą nuo prūdo, ir vos pajutusios pavojų neria į gelmę. Balandžio mėnesį, per rupūžių nerštą seniau taip pat būdavo galybė rupūžių traukiančių į prūdą, o vasarą prūde tuntai buožgalvių, bet tais metais Balandį mačiau tik viena kita nupiepusią rupūžiokę neršiančią, o vasarą vieną kitą nupiepusi buožgalvį. Įdomu tai kad tada buvo laikotarpis, kai jau 2 metai mama neturėjo jokio šuns
Kurį laiką aš net negalėjau suprasti tokių pasikeitimų gamtoje priežasties, nors vaikystėje buvau aistringas gamtininkas – megėjas, bet paskui teko nutolti nuo gamtos, ir užsiimti darbais iš kurių galiu pragyventi. Bet kaip sakoma, ką sužinosi, ant pečių nenešiosi. Kai mano brolis tais pačiais metais atvežė mamai nedidelį šuniuką, įvyko keistas nutikimas, jau po kelių buvimo naujam kieme dienų, išgirdau kaip šuniukas naktį ant kažko smarkiai loja, ir lig pjautynių su kitu šunimi garsai sklinda, greitai čiupau prožektorių ir išbėgau į kiemą, pamačiau neitikėtiną vaizdą, šuniukas, kampe prie savo ėdalo užspietęs mangutą, mes juos vadinam usūriniais šunimis, aršiai jį puola, o tas iššiepęs dantis ginasi. Kai pašviečiau su prožektoriu, žvėrelis leidosi bėgti, šuniukas jį nusivijo, bet greitai gryžo, jis buvo per mažas jį sulaikyti
Tada prisiminiau senus gerus laikus, kai man buvo 19, 20, 21 metai, tada už usūrinio kailį supirkėjai mokėdavo po 120 litų, ir tai buvo tais laikais, kai net statybininkai į mėnesį gaudavo tik 400 litų. Tada buvau įsidarbinęs lentpjūvėje, irgi gaudavau 400 litų. Bet rudenį, visi kas tik moka medžioti eidavo gaudyti usūrinių. Ir nors jie buvo paskelbti gamtos parazitais, vietiniai miškininkai man neleisdavo jų gaudyti, matyt kad jiems daugiau liktų. todėl turėdavau medžioti slapta. Bet man pavyko net pirmam savo automobiliui sutaupyti, būtent mangutų kailių dėka. Bet geri laikai Lietuvoje bet kokiam mažam versliukui kažkada baigiasi, kai tik valdžia atkreipia į tai dėmesį, todėl vieną rudenį sužinojau kad niekas nebeperka mangutų kailių. Sklido neoficialūs gandai, kad Nijolės kailinių salonas isteigė mangutų fermą, todėl dabar jie patys apsirūpina kailiais. O tai yra visiškai nelegalu, jei paprastas žmogus būtų įsteigęs tokią fermą, tai kaip mat turėtų reikalų su teisėsauga, nes negalima veisti parazitinės rūšies gyvūnų
Išsiaiškinkim kas tai yra mangutas, iš kur, ir kokia jo biologija, ir kodėl jis toks kenksmingas, net palyginus atšiauriai Lietuvos ekosistemai? Jų tėvynė yra Usūrijos taiga, ten kur gyvena Usūrijos tigrai, lokiai, ir be abejo, ten pilna vilkų, nes Usūrija yra gana laukinis, ir neurbanizuotas kraštas. Biologiškai, jie yra šuninių šeimos atstovai, giminingi mūsų naminiams šunims, vilkams ir lapėms, išvaizda taip pat gali pasirodyti gana miela, nedidelio pukuoto žvėrelio. Įdomu, Australijoje triušiai taip pat buvo laikomi mielais žvėreliais, kol netapo tikru prakeiksmu
Esminiai skirtumai nuo kitų šuninių šeimos atstovų, tai neišrankumas maistui, žiemos miegas, ir neitikėtinas vislumas, ir daro juos išskirtine, ir pavojinga ekologine bumba. Vieninteliai jų naturalūs priešai – vilkai, o Lietuvoje, kaip žinia jų yra tikrai per mažai kad kontroliuotu mangutų populiacija. Jie konkuruoja su lapėmis ir net barsukais dėl tų pačių maisto išteklių, bei urvų, bet yra keletas esminų skirtumų, dėl to šitoi konkurencijoi jie turi daug pranašumų, tad pastebimai laimi, kada jų padaugėja, lapių ir barsukų sumažėja, ir atvirkščiai. Pvz, jie suėda ant žemės perinčių pakščių jauniklius ir kiaušinius, taip pat neseniai atvestus kiškučius, kurie dar nebėga, o tik guli nejudėdami, bet labiausiai jie mėgsta varles, kurių galima rasti visu šiltuoju sezonu, ir jie yra puikiai prisitaikę jas gaudyti
Pvz lapės, šunys neėda varlių, ir nelaiko jų potencialiu maistu. Vien dėl to kad varlių oda yra nuodinga, o rupūžių net labai nuodinga, bet mangutai kažkaip isigudrina suėsti ne tik varles, bet ir rupūžes. Bet jie neėda pagrindinio varlių ir rupūžių maisto – sraigių, kurios iš karto tampa tikru prakeiksmu, kai išnyksta varlės. O va barsukai, kaip ir ežiai ėda sraiges, bet kaip ne keista, ežių pastaruoju metu taip pat nebeteko matyti, ar tik nebus ir čia savo nagus prikišę mangutai? Negirdėjau kad būtų kas matęs kad mangutas gali papjauti ežį, bet faktas lieka faktu, ežiai dingo, kai tuo tarpu mangutų devynios galybės, įsidrąsina jau net į kiemus eiti, ir kačių bei šuniukų maistą vogti. Vaikšto mangutai dažniausiai naktį, skirtingai nei pvz lapės, jie yra negreiti, ir naminiai šunys juos lengvai paveja, bet jie vistiek sugeba nuo jų pabėgti tankiose krūmuose. Kad ir kiek mangutų būtu daug, jų taip paprastai nepamatysi, net jei vaikščiotu dieną, jie visada slepiasi aukštoje žolėje, ar krūmuose, ir tik šunys juos nesunkiai randa
Aš net nesistebiu kad ryškiai padidėjus mangutų populiacijai sumažėjo lapių populiacija, nes jie juos nukonkuruoja konkurencijoje dėl maisto išteklų. O nukonkuruoja pačių žiauriausiu būdu, išnaikindami potencialų lapių maistą. Kaip žinia, lapės gamtoje maitinasi ne tik pelėmis ir žiurkėmis, bet ir paukščiais, dažniausiai ant žemės perinčiais, kurių normaliomis aplinkybėmis miškingose vietovėse būna nemažai, mangutai taip pat maitinasi , tiek pelėmis, tiek paukščiais. Bet yra esminis skirtumas tarp lapių ir mangutų medžioklės strategijų. Lapė, būdama greita, mikli, šokli, labiau medžioja suaugusius paukščius, kai tuo tarpu mangutas, būdamas lėtas ir nevikrus, renka paukščių lizduose esančius kiaušinius ir jauniklius
Visi ant žemės perintys paukščiai turi instinktyvią strategiją nuvilioti nuo lizdo besiartinantį potencialų priešą. Esu ne kartą tai pastebėjęs vaikystėje, paukštis bėga žeme nuleidęs sparnus, apsimetantis sergančiu, bet jei tik pradedi jį vaikytis, jis kurį laiką elgesis kaip suluošintas, staiga pakyla ir nuskrenda. Tokia strategija visada veikia prieš šunį ar lapę, nes jie ne tik greiti ir energingi, bet ir turi instinktą vytis viską kas bėga. Gali net peršokti per lizdą jo net nepastebėdami, nes jų dėmesys būna sutelktas į bėgantį paukštį. Bet prieš mangutą tokia strategija neveikia. Ne dėl to kad mangutas protingesnis, o dėl to kad yra negreitas, todėl nesivargina vaikytis bėgančio grobio, neturi net tokio instinkto. Jis kaip ir visi šuniniai turi gerą uoslę, dėl to medžioja lėtai, neskubėdamas, gerai ištyrinėdamas aplinką, todėl lizdui išsigelbėjimo paprastai nuo tokių padarų nebūna. Kadangi mangutų yra labai daug, todėl nenuostabu kad metai iš metų neužauga nė vienas ant žemės perinčių paukščių jauniklis, tad jei Lietuvos gamtosauga šiuo klausimu nieko nesiims, greitai neliks nė vienos ant žemės perinčių paukščių rūšies, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje
Dabar pas mane sydyboje yra aptverta teritorija, apie 50 arų, ir teritorijoje paleisti rimtesni šunys, ir ką manot? Kelių metų bėgyje, beveik galutinai atsikūrė varlių ir rupūžių populiacija, apie 200 metru spinduliu aplink sodyba vėl šokinėja varlės, o sraigių tiktai kur ne kur bepamatysi. Pasirodo tik varlės gali sukontroliuoti sraigių populiaciją. Čia tipiškas pavizdys, kaip atrodo balansas gamtoje, ir kaip greitai jį gali sugriauti svetima, invazinė rūšis. Nors šunys yra aptverti, bet mangutai juos girdi, ir užuodžia, dėl to nebesiartina prie sodybos. Čia man primeną siaubo filmą, kur naktimis vaikšto pabaisos, kurios suėda viską ką randa, bet šiuo atveju, tos pabaisos bijo šunų ir vilkų, todėl išgyventi įmanoma. Bet girdėjau, kad Kuršių Nerijoje kažkas jau užveisė kitokių pabaisų, iš Amerikos, jenotų, kitaip vadinamų meškėnais, kurie ėda viską tą patį ką ir mangutai, tik dar ir po medžius laipioja, ir manau tik laiko klausimas, kada jie atsidurs Lietuvos miškuose. Ir šiuo atveju yra kalti gyvūnėlių mylėtojai, nes būtent jie juos atvežė, kaip naminius ciucikus, o priveisę išleido dar vieną ekologinę bombą
Kaip ir žadėjau, pratęsiu šitą temą, bet net neisivaizdavau kad kai pasidalinsiu straipsniu faceboke, eilinį kartą susidursiu su trolių problema, nors tema atrodo tokia neutrali, ir joje tikrai mažai politikos. Pasirodo mūsų pedofilinės vyriausybes samdomi troliai puola viska kas tik ką rašo tiesingai, ir protingai. Medžiotojų grupėje, anglišku pavadinimu, Lithuanian Hunters, buvau užpultas trolių, tarp kurių pasirodo yra ir tikras, gana garsus medžiotojas, kurį pastoviai kalbina žurnalistai. Kaip ir visada trolių pasisakymuose nėra jokios logikos, tiesiog žaidimas nemąstančių skaitytojų emocijomis, kaip ir visur, kitokios taktikos jie dar neišmoko, gal dėl to kad viršininkas kitokių instrukcijų jiems nepateikė? Taigi, klausimas Petrui Adeikiui, kas ir kur būtent čia mano straipsnįje vėjas? Ar nemanai kad jei jau taip teigi, tai reikia atsakyti už savo žodžius, ir paaiškinti išsamiau? Ir kodėl būtent tave pastoviai kalbina žurnalistai? Kodėl ne ką nors kitą? Gal dėl to kad esi labai geras vyriausybės šunelis, ir vykdai jų paliepimus? Kitas, kur kas ilgesnis pasisakymas, yra trolio pavadinimu Žemaitijos Dailidė, iš pradžių jis išvadina mane nevykusiu gamtininku, kuris tik į šūdą lipti moka, o paskui sušnekėjo tokią nesąmonę, iš kurios aš supratau kad jis medžiotojas tiek pat kiek aš kosmonautas, ir kai pateikiau jam po jo komentaru keletą logiškų klausimų, jis be abejo į tai neatsakė nieko. Jis parašė, kad per varymą (medžioklę su varovais) buvo nušauti tik du nususę mangutai, ir iš to padarė išvadas, kad jų Lietuvoje nėra labai daug. Be abejo, jis neparašė kada tiksliai vyko ta medžioklė, nors tai labai svarbu. Reikalas tame, kad medžioklės su varovais vyksta dažniausiai vėlai rudenį, arba žiemą, ir tik šviesiuoju paros metu, o mangutai kaip žinia, dieną visada turėtu slėptis urvuose, o žiemą iš vis miega žiemos miegu, išimtis būna tik tada kai jie dėl kažkokių tai priežasčių nerado pakankamai maisto naktį, arba žiemą greitai išseko jų riebalų atsargos, dėl to atsibudo. Teko ir man pagauti mangutų žiemą, net vasario mėnesį, bet visi jie buvo kaip jis kad sako nususę, aptekę niežais, arba vilnagraužiais. Todėl, jei jo pateiktas faktas yra tiesa, ir net per varymą buvo sumedžioti keli žvėrys, kurių iš viso neturėtų ten būti tokiu metu, tai tik rodo kokia iš tikrūju jų yra daugybė Lietuvos miškuose. Dar vienas, paskutinis komentaras toje temoje, kuris lig ir išvadino mane brakonieriumi. Darius Remeika, ar nemanai kad lendi į dūšią, ir pernelig domiesi reikalais, kurie tavęs neliečia? Čia kalba eina apie gyvūną, kuris tada, manau kad ir dabar, turėtu būti paskelbtas parazitine rūšimi. Tokiems naikinti leidimo nereikia
O dabar galim pakalbėti apie tai kaip iš tikrūju mangutai medžiojami. Medžioklė su varovais – tokiu būdu gali medžioti daugelį Lietuvos miško žvėrių ir žvėrelių, bet tik ne mangutus, tai turėtu suprasti ne tik medžiotojas, bet ir bet kuris gamta besidomintis žmogus. Kodėl? Jau paaiškinau kiek aukščiau, be to, dar galima pridėti, kad mangutai pajutę žmogų, ar kitą pavojų, tikrai nebėga, kaip pvz lapė, o ieško slėptuvės, ir tuno ten nejudėdami
Šautuvas ir šoviniai? Labai greitai isitikinau kad medžiojant mangutus šautuvas būna tik bereikalinga našta, ji galima neštis nebent tada kai tikiesi dar ir kitokių žvėrių, pvz šernų sumedžioti. Kur kas labiau praverčia rankose neštis kobinį, nusmailintą, užlenktą metalinį strypą, patogų urvams badyti, jei mangutas ten įlenda. Mangutai medžiojami tik nakties metu, tada jie būna aktyviausi, teko be abejo jų pagauti ir dieną, bet dažniausiai būdavo niežuoti, ar kitaip nususę, ir kailis niekam tikęs, o dar ir šunis tekdavo gydyti nuo niežų
Mangutų medžioklėje didžiausią darbą atlieką šunys, geriausiai mano manymu tinka laikų tipo šunys, kurie pėdsakais eina tyliai, ir tik atradę žvėrį loja. Užtenka ir vieno gero šuns, bet jei yra du, tada idealiausias variantas kad būtu vienas lendantis į urvus, kitas didesnis, kad lengvai pasivytu žvėrelį. Mangutų kailis būna tinkamas nuo lapkričio 15, bet senais laikais mes pradėdavom juos gaudyti jau rugsėjo mėnesi, tada juos galima uždaryti į narvą, ir maitinti iki tos datos, maistui jie neišrankūs, ėda praktiškai viską, todėl maitinti dar paprasčiau nei šunis. Sunkiau tik narvus valyti, nes žvėreliai neprijaukinti, todėl kanda į įrankius, ar net rankas. Narvas jiems turi būti metalinis, nes mediniame jie pamažu graužia skylę, kol pabėga, geriausiai kada dugnas būna tvirto vielos tinklo, tada jų išmatos krenta lauk, ir jas išvalyti gerokai paprasčiau
Užpulti šunų, mangutai visada paleidžia specifinę smarvę, panašiai daro barsukas, o taip pat Rusijos, Kanados miškų žvėrelis ernis. Jo smarvė kiek silpnesnė nei barsuko, bet labai panaši, todėl galimas daiktas kad tokiu būdu jis mėgdžioja barsuką, kuris yra kur kas tvirtesnis, ir sunkiau užmušamas negu mangutas. Nors ta smarvė mano šunų nė kiek neatbaidydavo. Bet mangutas turi dar vieną unikalią savybę, kurios nenaudoja joks kitas Lietuvos miškų žvėrelis, ir panašu kad tai jam labai padeda išgyventi ir klestėti Lietuvos ir Europos miškuose. Kai šuo ji griebia už sprando, jis kaip mat nustoja priešintis, ir apsimeta negyvu. Tai jo gal ir nelabai gelbėja nuo vilko, ar didelio šuns, bet pvz nuo lūšies, ar barsuko tikrai gali išgelbėti, nes lūšis, kaip ir bet kuri katė, nešvaisto jėgų, ir nedusina jau nebejudančio žvėrelio, o kadangi jis tuo pačiu ir smarvę paleidžia, todėl apetito nekelia, tad apgaulė dažnai suveikia, ir kai tik priešas nutolsta, jis tiesiog atsistoja ir nueina. Mano šunys, nelabai paisydavo to kad jis nejuda, vistiek dar ilgai purtydavo, todėl norint išsaugoti gyvą, tekdavo atimti. Matyt panašiai daro ir vilkas, nes kur vilkai pasirodo, mangutų sumažėja, o tuo tarpu varlių, ežių ir vištinių paukščių pastebimai padaugėja, todėl aš esu šimtu procentų už, kad vilkų Lietuvoje būtų kuo daugiau, nes kol mangutų kailių niekas neperka, tik jie gali palaikyti pusiausvyrą gamtoje, ir išgelbėti daugumą ant žemės perinčių paukščių nuo išnykimo.
O mūsų ūkininkai, rėkiantys kad vilkai jiems daro žalą pjaudami gyvulius, yra per daug išlepę, šiais laikais yra N būdų gyvuliams nuo vilkų apsaugoti, reikia tik kažkiek investicijų. Vieną, labai paprastą patarimą galiu duoti net dabar. Kai tveriate elektrinę tvorą, paprastai galvijams pakanka vienos vielos apie 80 cm aukštije, bet jei vielą padarysit dvigubą, vieną 80, kita 40 cm aukštije, tada joks vilkas ten neįlys, ir tikrai net nebesiartins prie tokios tvoros, jei nors vieną kartą gaus elektros. Išbandžiau tokią tvorą su savo šunimis
Kagi, dabar atrodo parašiau viską ką norėjau, apie mangutus, jei yra rimtų klausimų, klausti visada galit čia pat, straipsnio komentaruose, faceboke seku ne viską ką pasidalinu. Žvejams sakoma nei žvyno, nei uodegos, o medžiotojams tikriausiai reikėtu sakyti, nei plauko jums, nei tauko