Pastebėjau kad realybėje kai kurie žmonės, ar net sakyčiau dauguma žmonių reaguoja tikrai keistai ir nesuprantamai, kai pradedu kalbėti apie pedofilijos bylą, ar konstatuoju faktą kad lietuvos valdžia tai yra pedofilų klanas. Pabandysiu papasakoti viską išsamiai
Pagrindinėje nuotraukoje matom realių Neringos Venckienės ‘palaikytojų’ veiklą faceboke, šitos moteriškės ‘garbei’ jau gal du straipsnius čia esu parašęs, čia ta vieta kur ji įrodinėjo kad mano sukurta Neringos palaikymo grupė yra fiktyvi, tik tam kad pervilioti narius iš kitos grupės. Bet reikalas tame, kad aš nieko niekada neįkalbinėju, jokiais klausimais, jungtis prie mano grupių be abejo taip pat, geriausiu atveju galiu tik pakviesti prisijungti, bet net to daryti facebokas man beveik neleisdavo, net kai nebūdavau užblokuotas 30 parų, kaip paprastai, šita funkcija man būdavo labai ribojama, galėdavau į dieną pakviesti ne daugiau kaip 10 narių, bet kaip matot, nepaisant to grupė vistiek išaugo iki 1000 ir daugiau narių, ir didžioji dauguma jau buvo Stepučio sukurtoje Neringos palaikymo grupėje, tai reiškia buvo ir yra tokios grupės poreikis, manyčiau taip. O šita moteriškė deja tyčiojasi iš Neringos palaikytojų, kurie ragina imtis konkrečių veiksmų, kalbu daugiskaita, nes taip buvo ne man vienam, kai kurios moteriškės komentaruose rašė tą patį. Pvz aš jai buvau kaltas dėl visko ką tik bedariau, pirmiausiai kaltas dėl to kad sukūriau grupę, paskui buvau kaltas dėl to kad apskritai palaikau Neringą, nes ji nuolat man prikaišiodavo tai kad aš nevaikštai į kiekvieno mėnesio 17 dieną, 12 valandą vykstančias tiesos akcijas, kurios vykta Klaipėdoje, atgimimo aikštėje, ir Vilniuje prie prezidentūros. Ir net kai pasakiau jog pervedžiau 50 eurų į Laimutės Kedienės sąskaitą, kai Karolis paskelbė rinkliavą, ji taip pat sugebėjo išvartyti kad pervedžiau per mažai, neva ji pati pervedė 150, o aš, jei neturiu ko aukoti, tai tada geriau visai ne aukoti. O apie tai kad ji, kartu su kitu realiu ‘palaikytoju’ Stasiu Žygeliu vadino mane KGB agentu, tai net kalbėti nebeverta, nes jau nemažai kalbėjau
Neseniai vyko pokalbis šita tema su sena pažystama apie pedofilijos byla, tai ji pasirodo linkusi tikėti oficialia teorija, kur Neringa Venckienė, ir kiti jos šeimos nariai mokino Deimantę pasakoti apie sysalus. O kai aš jai atsakiau kad jai reikėtu biški daugiau pasidomėti ką apie tai mano patys Venckienės šeimos nariai, ir pati Neringa, tai ji man atsakė labai įdomiai, ‘matyt pats neturi savų rūpesčiu, kad taip giliniesi į svetimas problemas?’ Čia natūraliai kyla klausimas, tai kodėl nereikia į tai gilintis? Kodėl reikia leisti pedofilams ramiai gyventi, vien tik dėl to kad jie užėmė aukščiausią valdžią Lietuvoje, ir net daugelyje kitų civilizuotų valstybių? Kita pokalbį ta pačia tema bandžiau užvesti su artima giminaite, bet ji iš karto pakeltu tonu pareikalavo keisti tema, pasak jos, dėl to kad tai labai negatyvu
Iš esmės, aš kol kas taip ir nesutikau žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtu oficialiais pedofilų valdžios pezesiais, kur Neringa mokino Deimantę pasakoti apie sysalus, nes pasigilinus visų nuomonė susiveda tik į tai kad neva nereikia į tai gilintis, arba nenorą kalbėti šita tema. Kitaip sakant, žmonės tiki oficialia valdžios teorija tik dėl to kad tokią nuomonę turėti patogiau, ir gyventi tada būna neva ramiau Čia man natūraliai primena pasakas apie super tinginius, kurie tingi net šiukšles iš namų išnešti, todėl sušluoja jas po kilimo ir palieka, ir taip kiekvieną dieną. Bet ar nemanot, kad tų šiukšlių anksčiau ar vėliau prisikaups tiek kad bus neįmanoma pereiti? Ir kadangi jau sulaukėm pasaulinio absurdo su neegzistuojančiu virusu, ar tai nereiškia kad tų šiukšlių jau prisikaupė pakankamai, nes jie jau pasijuto nebaudžiami? Be to, žmonės kuo toliau, tuo labiau darosi tikrai buki tiesiogine prasme, negi taip sunku pagalvoti apie tai, kas būtų jei jūsų vaiką ištvirkintų elitiniai pedofilai, ir tada visi lygiai taip pat nenorėtu gilintis vien dėl to kad tai labai negatyvu, ir laikytis oficialiai peršamos, su logika niekaip nesirišančios nuomonės, vien dėl to kad taip patogiau, ir gyventi taip mąstant ramiau? Be to, turėtumėt net iš gyvenimo praktikos suprasti, kad jei apsimeti nematantis kokios nors problemos, ji nuo to niekur nedingsta, kaip ir šiukšlės sušluotos po kilimu, niekur nedingsta, ir anksčiau ar vėliau ims trukdyti normaliai gyventi. Ištrauka iš filmo puikiai apibudina šitą požiūrį
Labai įdomi buvo mano mamos, amžino jai atilsio, nuomonė šiuo klausimu. Kai pedofilai pradėjo įstoriją versti i kita puse, ji ėmė manyti kad visa tai yra nuo pradžios iki galo surežisuotas spektaklis žmonėms kvailinti, ir realiai jokios pedofilijos, ir jokių pedofilų nebuvo, Neringa į jokia Amerika niekada nebėgo, Deimantė niekur niekada nedingo, Kedys nemirė ir panašiai, ir visa kita šitoje įstorijoje jai atrodė pilnai surežisuota ir suvaidinta. Man aišku toks jos požiūris sukėlė tik šypseną, bet tikrai nemaniau kad ateityje teks prie šitos teorijos gryžti, nes tai kas vyksta dabar net man atrodo kaip surežisuotas spektaklis žmonėms nervinti ir siutinti, varyti jiems depresija, ir bejėgiškumo jausmą, bei visaip kitaip kelti įtampą. Bet įdomiausia tai kad Neringa pati prie to prisideda ir talkina žmonijos depresijos formuotojams savo nieko neveikimu. Nors ji buvo šlykščiai apšmeižta, jos dukterėčia greičiausiai pražudyta, bet kol kas negirdėjau nė vieno jos aštresnio pasisakymo jokio pedofilinio valdininko adresu, ji tiesiog kenčia ir kaip ir anksčiau Amerikoje, taip ir dabar nieko nedaro, ir nieko nesiima. Suprantu kad ne bet kuris žmogus yra gimęs būti kovotoju, bet čia situacija tokia kad tiesiog privalai kovoti, nes priešingu atveju reiškia kad leidi ramiai gyventi pedofilams, ir tuo pačiu varai savo gerbėjus ir palaikytojus į depresija
Filmuke, žemiau matysite Algio Ramanausko tuometinį požiūrį i šituos įvykius, tik kodėl jis vėliau visiškai nutilo šituo klausimu? Kaip ir Kristupas Krivickas beje. O tas filmukas buvo ištrintas iš youtubo, aš jį turiu tik dėl to kad buvau išsaugojes kompiuteryje. Beje, ispėjimas, kalboje yra daug necenzūrinių žodžių, todėl tiems kuriems tai nepriimtina, geriau nežūrėkit
Mano vaikystėje patirtos neteisybės ir įtaka mano mąstymui
Daug kam be abejo kyla klausimas, kodėl aš toks neabejingas svetimoms bėdoms, ir visada gilinuosi kai pamatau kokią neteisybę, ir net šitą tinklapį tam, savo lėšomis įkūriau, kad viešinti neteisybes. Kad suprasti kodėl aš esu būtent toks, manau reikėtu peržvelgti kai kuriuos įvykius iš mano vaikystės, dabar tai ir padarysim
Kai man jau buvo 7 metukai, mama nuvedė mane i vietinę pradinę mokyklą, kurioje buvo tik viena mokytoja, ir visai nedaug vaikų, pvz tikrūjų pirmokų tais metais buvom keturi, antrokai buvo tik du, trečiokės trys, ir visos mergaitės. Pamokas mokytoja vesdavo visiems kartu, duodama skirtingas užduotis, skirtingoms klasėms, pertraukos taip pat būdavo visiems bendros, taigi, galima sakyti kad visi devyni vaikai buvom klasiokai. Taip jau atsitiko, kad aš iš pat karto išsiskyriau iš bendraamžių gabumais, o mokytoja mane nuolat už tai girdavo, ir negailėdavo rašyti penketų. Penkiabalėje sistemoje tai buvo geriausias pažymys. Tais laikais, su vaikišku proteliu aš be abejo net pagalvoti negalėjau kad kitiems vaikams visai nepatinka tai kad man viskas sekasi geriau. Vieną dieną, buvo saulėta ankstyvo pavasario diena, mokytoja paprašė visų trijų trečiokių pasilikti klasėje per pertrauką, švariai nuvalyti lentą, sutvarkyti klasę. Retai ji prašydavo mokinių daryti tokius darbus, dažniausiai viską tvarkydavo pati. Trečiokės pasiliko, o mes, visi kiti kaip visada išbėgom dūkti i lauką, tikėjomės kad greitai ir tračiokės prie mūsų prisijungs, bet jos taip ir nepasirodė visą pertrauką praleido klasėje. Kai pertrauka baigėsi, visi parbėgom, susėdom į savo vietas, atsitiko kažkas neitikėtino, vienas klasiokas iš karto pasigedo liniuotės, kuri visada gulėdavo ant jo suolo, kitas pasigedo parkerio, trečias skriestuvo, flomasterių, ir panašiai. Tada viena iš trečiokių kuo ramiausiai priėjo prie manes, praskleidė mano kuprinę, kuri visada būdavo ant kėdės šalia manęs, ir visada neužsegta, ir kaip niekur nieko iš mano portfelio pradėjo traukti visus dingusius kitų vaikų daiktus. Tada mane nustebino, ir net iki šiol tebestebina senyvo amžiaus mokytojos nenoras gilintis i situacija, buvau aprėktas, išvadintas vagimi, o mano pasiteisinimai kad to nedariau, ji sugebėjo tik atsakyti kad negi tie daiktai patys suėjo i mano kuprinę? Tada, be abejo buvau dar tik vaikas, ir nemokėjau paprastai durti pirštu i akivaizdžiausią faktą, kad manęs ta pertrauką nebuvo klasėje nė vienos minutės, kai tuo tarpu trečiokės buvo klasėje visą pertrauką. Įdomu tai kad tada net namuose neradau paguodos, mama niekaip nenorėjo tikėti kad devynių metuku trečiokėms šautu į galvą daryti tokį sąmokslą. Vėliau, mokytoja net su mano mama kalbėjo apie šitą įvykį, ir abi priėjo prie išvados, kad trečiokės tirai negalėjo sugalvoti tokį dalyką, o tai reiškia kad aš likau kaltas
O dabar manot kad viskas tuo ir baigėsi, kad vieną kartą kiti vaikai mane apvagino, ir išsityčiojo? Toli gražu, nes vaikai, kaip ir suaugę pasijutę nebaudžiami tarsi pagauna azartą. Gerai tik tai kad pas vaikus viskas yra kur kas akivaizdžiau matoma. Neužilgo, po apvaginimo, kai antrokė žaidimų aikštelėje parvirto ir skaudžiai susitrenkė kelį, ji visiems, o tuo pačiu ir mokytojai, bei savo mamai pasakė kad aš ją pastūmiau. Kaltinimas smurtu prieš silpnają lytį, be abejo yra pats šlykščiausias kaltinimas, kokį tik galima sugalvoti, tiek vaikui, tiek suaugusiam. Kai jos mama pasakė mano mamai, diržo išvengiau tik todėl kad prisipažinau, ir pasakiau kad pastūmiau netyčia, nes jau buvau pasimokęs iš apvaginimo, ir žinojau, kad gryna tiesa ji netikės. Tas pavasaris mokykloje man buvo tikras košmaras, nes po labai sėkmingo apvaginimo sąmokslo, jie pradėjo praktiškai visas kaltes versti man, ir visada skūsti mokytojai, kartais net tiesiai šviesiai prie manes sakydavo, kaip pvz ‘vos neišmušei lango’ kitas- ‘būtume sakę kad Ovidijus išmušė’ dar kitas- ‘aišku, nėra čia ko’. Šalia žaidimų aikštelės mokytoja augino dekoratyvinius medelius, ir mokiniams buvo griežtai įsakyta jų nelaužyti, tai jie įsigudrindavo nulaužti šakelę, ir eiti pas mokytoją sakydami kad tai aš padariau, atsimenu gal du kartus, kai stovėjau kampe už medelio laužymą, prie kurio realiai net neprisiliečiau, bet paskui jau ir mokytoja matyt pradėjo mąstyti, ir kai eilinį kartą klasiokas paėmęs tujos šakelę pradėjo skūsti mane, mokytoja priėjo tiesiai prie jo, paėmė už pakarpos, ir pastatė į kampa, su visa šakele rankoje, ir pasakė ‘aš mačiau kad tu pats ją nulaužei, o ne Ovidijus’. Tik tada ir visi kiti apsiramino, bet atvira neapykanta man kaip asmenybei išliko, ir jautėsi dar ilgai, net kitais metais, nors lyderių, trečiokių ir nebebuvo, bet praktiškai visi likusieji, tiek mano trys klasiokai, tiek du buvę antrokai, kitais metais trečiokai, buvo tarsi vieninga, vienas kitą dangstanti grupelė, ir karts nuo karto bandanti įkąsti man
Praėjus daugeliui metų, kai man jau buvo netoli 18, vasarą, teko padirbėti pas tos antrokės, apkaltinusios mane išgalvotu smurtu mamą, tada buvo ir ji pati, ir aš, be abejo užvedžiau kalbą apie tą įvykį, ir aišku vėl likau durniaus vietoje, nes pasirodo kad nei viena, nei kita tokio įvykio ‘neatsimena’, o jos mama dar atsakė, kad ‘čia ne mano dukros būdas kažką skūsti, net jei tikrai būtum pastūmęs, ji man tikrai nebūtu nieko sakiusi’. Pasirodo, kaip greitai žmonės gali ištrinti iš atminties tai ko jie prisiminti nenori. Šito aš nesuprantu, nes man kažkodėl taip nepavyksta
Dabar mąstydamas suaugusio žmogaus protu, iš tikrūju ir man sunku patikėti kad pradinukams galėtu šauti i galvą tokie dalykai kaip apvaginimas ir visi kiti spektakliai, kuriuos vaikystėje patyriau savo kailiu, bet reikia nepamiršti to kad pradinukai bendrauja su suaugusiais, ar net su vyresniais draugais, ir įdėmiai klausosi įvairių primokinimų. O tada kaip tik mūsų kaime buvo mano jau anksčiau čia aprašyta KGB skundikė, kurios sūnus buvo už mane vyresnis penkiais metais, ir plačiai pagarsėjes banditas, ir jis kaip tik dažnai bendraudavo su mažiausiai dviem mano klasiokais. Taip pat vienos iš trečiokių mama, kaimo felčerė, kuri mus skiepijo tiesiog pamokų metu, kaip dabar prisimenu pasitikėjimo taip pat nekėlė, ir taip pat laisvai galėjo būti kita KGB skundikė. Buvusius klasiokus iš šitos pradinės aš dabar kartais samdau kad padėtu dirbti įvairius ūkio darbus, bet su jais, kaip ir su ta antroke, kurią neva pastūmiau, pasikalbėti apie tuos laikus jokių šansų, jie lygiai taip pat nieko neatsimena
Turbūt nereikia daug net aiškinti, kad po tokių įvykių aš pirmūnu mokykloje daugiau niekada nebebuvau, ir tai tikrai nebuvo taip kad logiškai išmąsčiau jog nepatinku kitiems vaikams vien dėl to kad mokausi geriau, bet kažkas įaugo į pasąmonę, kad gerai mokytis negalima, vyresnėse klasėse net norėdamas pasitempti moksluose nebepajėgiau taip paprastai to padaryti, nes mintys mano tiek per pamokas, tiek namų darbus ruošiant skrajodavo padebesiais. O beje, namų darbų aš dažniausiai ir visai nedarydavau, tėvams sumeluodavau kad darau, o realiai skaitydavau kokią knyga iš bibliotekos. Vėliau, vidurinėje mokykloje kai kurie mokytojai pastebėdavo kad aš turiu gera galvą, bet kažkodėl tiesiog nenoriu mokytis, bet aš tada tikrai nemokėdavau paaiškinti to nenoro kilmės. Gal kažkiek prisidėjo ir keistas medicininis skiepas, kurį išskirtinai aš gavau papildomai kaip tik tada kai buvau apvagintas ir kitaip terorizuojamas kitų pradinukų, apie tai papasakosiu kituose straipsniuose, nes apie skiepus dar kalbėsim
Taip pat, vyresnėse klasėse teko susidėti su blogais draugais, ir pačiam pabūti huliganu, teko nuskriausti ir silpnesnius, net mergaites. Bet aš greitai supratau kad elgiuosi neteisingai, ir nebedraugaudavau su prie manes primigtinai kimbančiais tokiais draugais. Kaip sakant, nelygių draugysčių nebūna, ten ir buvo grynai tas atvejis, nes kai tous draugus atsivesdavau pas save i namus, jie vagiliaudavo iš buto. Kaime mes turėjome sodybą, o Plungėje butą, todėl vyresnėse klasėse mokykla lankiau jau Plungėje
Čia papasakojau tik mažą dalelytę neteisybių, kokių man teko patirti, ir dėl to išmokau pilnai suprasti kitus žmonės kurie patiria panašų absurdą. Yra moksliškai įrodyta, kad kuo anksčiau vaikystėje vaikas patiria psichologinę traumą, tuo daugiau ji turi įtakos jo gyvenimui. Bet tik neaišku ką patiria vaikystėje tokie asmenys, kurie taip lengvai susigyvena su tokiomis šlykščiomis neteisybėmis kaip valdžios pedofilija, ar kaip dabar, visuotinis žmonių teroras su išgalvotu virusu. Kodėl jie šitaip užmerkia akis, ir apsimeta kad viso to nemato? Šito aš negaliu suprasti
Primenu kad iš faceboko aš esu pašalintas be teisės sugryžti, dėl to jei norite kad teisybė būtų platinama, tai dalinkitės mano straipsniais faceboke, įpatingai didelėse fb grupėse, ir visur kitur, kur tik įmanoma
Šitas tinklapis neseniai taip pat buvo užblokuotas, keletą mėnesių negalėjau nieko rašyti, ir nė vienas straipsnis nebeatsidarydavo skaitytojams, valdžia rado būdą tai padaryti per domenai.lt, dabar galiu rašyti tik dėl to kad prikėliau savo portalą iš pelenų, o tai man kainavo nemažai asmeninių pinigų, bet dabar nebeturim nieko bendro su marionetine, Lietuvos pedofilų valdžiai pavaldžia šaraškino kontora domenai.lt, todėl lauksim kokį dar būda valdžia ras šitai svetainei neutralizuoti