Pasirodo už šuns ne skiepijimą nuo pasiutligės taip pat yra numatytos baudos. Bet kai skiepijau, veterinarijos gydytoja, sumalė labai panašų šūdą kaip ir gydytojai kad mala žmonėms skiepijantis nuo kitokių ligų. Ji pasakė kad neduoda jokios garantijos kad šuo skiepytas nuo pasiutligės nebesusirgs pasiutlige. Tada, be abejo, kyla natūralus klausimas, kam ir skiepyti? Ir negana to, skiepyti reikia kiekvienais metais, ir jei to nedarai, gresia baudos. Todėl nenustebčiau jei mano šunys, kurie niekada nebuvo sirgę pasiutligę, imtu ir susirgtu pasiutlige būtent po skiepo nuo pasiutligės. Ar jums tai nieko neprimena?
Su pasiutlige teko susidurti dar vaikystėje, ir galiu pasakyti drąsiai, žmogui šita liga tikrai nėra mirtina. Kaip matote, eilinį kartą mąstau ir kalbu visiškai skirtingai negu kad mums sako oficialusis ”mokslas”. Kai aš buvau vaikas, mano mama su jaunesne sesute atsigulė į ligoninę, nes apkandžiojo pasiutęs katinas. Kiek prisimenu iš pasakojimo apie tai kaip vyko ”gydymas”, dabar galiu taip pat drąsiai teigti, kad tai buvo ne gydymas, o patyčios
Pasirodo, ”užsikrėtus” pasiutlige, būtina ”skiepytis” daugybę kartų skiepus leidžiant ne kur kitur, o į pilvą. Tiksliau į pilvo raumenis. Pabandykite kada susileisti į pilvo raumenis bet kokį leidžiamą vaistą, pajusite koks tai ”skonis”. Jei jau tai yra preparatai, kuriuos reikia leisti į raumenis, tai kodėl jų negalima leisti į didesnius raumenų masyvus, kur mažiau skaudės? Galite klausinėti gydytojų, bet labai abejoju kad jie jums atsakys ką nors protingai į tokį klausimą. Atsakymas būna maždaug toks; taip reikia, dėl to kad taip reikia
Pasidomėkite įstorija, kaip buvo atrastas pasiutligės ”gydymo” būdas. Prieš tris šimtus metų, kai kažkur Paryžiuje, berniuką apkandžiojo pasiutęs šuva, gydytojas jam suleido kažkokio marmalo į pilvo raumenis, ir berniukas neva ”dėl to nenumirė”. O daugiau apie tai kaip ir kada buvo sukurti ir išbandyti šitie ”skiepai” nuo pasiutligės, visiškai jokios info. O toliau, vadovaujantis šituo vienu vieninteliu atveju, buvo lygiai taip pat pradėti ”gydyti” nuo pasiutligės ir kiti žmonės. Bet jiems jau leidžiama ne viena dozė, kaip tam berniukui, bet visas kursas, ir tai vadinama skiepais
O tuo tarpu iš bendro išsilavinimo juk žinome, kad susirgus, ar užsikrėtus konkrečia liga, jau tikrai per vėlu nuo jos skiepytis. Kadangi inkubacinis periodas reikalingas susiformuoti imunitetui yra apie dvi savaitės. Bet pasiutligė neva yra ”išimtis”. Ar esate girdėję kvailesnį paaiškinimą? O gal jums čia atrodo viskas tvarkoje?
Veterinarijos inspektoriams aš taip pat uždaviau nepatogų klausima, po kurio jie buvo net trumpam pasimetę. Nes aš puikiai žinau kad būtent nuo pasiutligės egzistuoja taip vadinama oralinė vakcinacija. Būtent taip yra skiepijami laukiniai gyvūnai, lapės, mangutai, barsukai, ir panašiai. Jiems yra pabarstoma kažkokio ėdalo kartu su vakcina, kuri išlieka efektyvi net tada kai gyvūnas ją suėda. Aš paklausiau kodėl aš negaliu tokių preparatų nusipirkti, ir duoti savo šunims, vietoje to kad leisti į šuns kūną su švirkštu? Inspektorius nustebes į mane pažiūrėjo, tarsi klaustų iš kur aš apskritai žinau apie tokį dalyką? Po to inspektorius iš karto atsakė, kad laukinių žvėrių neva neįmanoma sugaudyti, ir paskiepyti su švirkštu. Bet aš puikiai žinau ir tai kad šita oralinė vakcinacija yra tikrai efektyvi, nes kai ji buvo pradėta taikyti laukiniams gyvūnams, pasiutligė tarsi išnyko. Pasakiau jiems tai ir dar kartą paklausiau, tai kodėl aš negaliu nusipirkti ir duoti tokių savo šunims? Atsakymas buvo maždaug toks; ”negalima dėl to kad negalima”
Kam realiai pavojinga ir kam nepavojinga pasiutligė?
Gamtos, ar jei norite Dievo taip jau yra sutvarkyta. Kad bet koks pavojingas virusas, pavojingas būna tik tam tikrai gyvūnų grupei, kai tuo tarpu kitoms grupėms jis visai nebūna jokia grėsmė. Taip yra dėl kelių medikams puikiai žinomų priežasčių. Viena iš priežasčių yra kūno temperatūros skirtumai. Po to visiškai kitoks kraujas, ir panašiai. O kad pasiutligė neva yra išimtis, kuri pavojinga visiems šilta kraujams gyvūnams, čia yra tokie vėjai kišami mums į smegenis kad siaubas. Ir tai daroma jau kelis šimtus metų
Žmonės, kurie baigę medicinkę, be abejo galėtu paaiškinti apie tai išsamiau. Bet reikalas tame, kad būtent per medicinkės mokslus jiems ir yra prikišama į galvą visų šitų nesąmonių apie pasiutligės ”pavojų”. Todėl baigęs medicinkę žmogus greičiausiai ir nerašytu tokių straipsnių, nes tai neva prieštarauja jo išmoktam kursui. O kodėl aš susidariau tokią nuomonę? Kad būtų jums aiškiau, pradėsime nuo pavyzdžių
Erkinis ensafalitas. Liga su kuria aš gyvenime susidūriau, ir isitikinau kad ji tikrai gali būti pavojinga. Tikrai žinau kad ji yra pavojinga žmogui. O ar ji pavojinga ir kitiems gyvūnams, kuriuos kanda erkės? Spėkite iš vieno karto
Buboninis maras, praeityje nušlavęs pusę Europos žmonijos. Ar jis buvo pavojingas gyvūnams? Kiek žinau tikrai ne
Afrikinė ebola, baisi liga žmogui, įpač nusilpusiu imunitetu. O ar ji būna pavojinga ir kokiems žvėrims ar paukščiams? Kiek žinau tikrai ne
Kiaulių maras. Pavojinga kiaulėms ir šernams. Ar ji pavojinga žmogui? Ar ji pavojinga kitokiems gyviams? Kiek žinau tikrai ne
Snukio ir nagų liga. Labai pavojinga ir mirtina kanopiniams žvėrims, ir naminiams gyvuliams. Ar ji pavojinga žmogui? Ar pavojinga šita liga net kitokiems žvėrims nei kanopiniai? Kiek žinau tikrai ne
Ir Kad ir kokią virusinę liga bepaimtum, na neįmanoma rasti tokios, kuri būtų nors kiek realiai pavojinga keletai visiškai skirtingų gyvūnų grupių
Ir pagaliau pasiutligė. Tikrai žinau, ir net savo akimis mačiau, kad šitas virusas tikrai pavojingas plėšriųjų būrio žvėrims. Tai yra šunys, katinai, vilkai, lapės, kiaunės, ir panašiai. Bet kodėl yra sakoma kad ji pavojinga žmogui? Pavojinga karvėms, avims, ir net vištoms? Neseniai girdėjau kažkokią naujieną apie neva karvių pasiutligės protrūkį. Bandžiau pasidomėti apie tai išsamiau, paklausyti tiesioginių liudininkų pasakojimus, ar panašiai. Deja nepavyko. Nes to paprasčiausiai nėra. Tokiuose straipsniuose būna tik paprasčiausias nuogas pranešimas apie neva pasiutlige užsikrėtusias karves. Jokių tiesioginių įrodymų, ar net elementariausių detalių, kas, kur, kaip ir kada taip pat nėra. Ir po to kelios pastraipos apie tai kaip reikia bijoti ”baisiojo” pasiutligės viruso, ir kaip reikia skiepyti gyvulius nuo pasiutligės. Viena iš tokių straipsnių galiu pasidalinti, paskaitykite patys
https://www.tv3.lt/naujiena/projektai/pavojinga-pasiutlige-rudeni-nugaiso-net-sesios-karves-n419645
O jei kas tiki kad karvės tikrai gali sirgti pasiutlige, tai tegul randa bent vieną atvejį su įrodymais, ar tegul nufilmuoja, tikrai norėčiau pamatyti tokį vaizdą. Net jeigu sakykime, daleiskime, karvė tikrai susirgo pasiutlige, pradėjo elgtis kaip pasiutusi. Kaip ji perduos tą virusą kitoms karvėms? Nes virusas gali būti perduotas tik tiesiogiai į kraują. O karvės kaip žinome, neturi aštrių dantų, su kuriais galėtu įkąsti kitai karvei iki kraujo. Tai kaip tada plinta karvių pasiutligės židinys? Nes juk taip rašoma, kad tokie židiniai neva plinta. Ir čia tik vienas iš daugybės absurdų apie ”baubą” pavadinimu pasiutligė, ir faktai, apie kuriuos žmonės nepagalvoja
Atidesnis skaitytojas čia iš karto pastebėtu mažiausiai vieną neatitikimą mano parašytame tekste. Nes buboninį marą juk platindavo žiurkės, kurios per blusas perduodavo virusą žmonėms. Ar tai reiškė kad žiurkės taip pat sirgdavo? Pasirodo žiurkės maru nesirgdavo, tik platindavo. Kad geriau suprastumėte, parašysiu dar viena palyginimą.
Pvz, ar žinojote kad erkinį ensefalitą platiną ožkos, avys, karvės, elnės, ir kiti pienu maitinantys jauniklius žvėrys? Ensefalitas, kaip jau žinome yra galvos smegenų liga. Bet užpulti jis gali tik žmonių ar beždžionių smegenis. Tuo tarpu karvių, avių, ar panašiai, kūno temperatūra yra gerokai per didelė ensefalito virusui. O kaip jie gali tai platinti? Pasirodo, virusas gali daugintis ne tik smegenyse. Jis įsikuria ir pieno liaukose, kur temperatūra būna kiek žemesnė, ir maždaug atitinka žmogaus temperatūrą smegenyse. O tai reiškia, kad kai ožka ar karvė užsikrečia ensefalitu, kol jų imuninė sistema galutinai nepašalino viruso iš organizmo, ji ir yra viruso platintoja. Visos tuo laikotarpiu karvei ar ožkai įsisiurbusios erkės taip pat gauna virusą, ir tampa užkrėstos. Taip vyksta ligos plitimas
Teoriškai, ensefalitu galima susirgti net išgėrus tokios ožkos ar karvės pieno, jei burnoje yra žaizdelė. O tuo tarpu gyvulio organizmas tuo metu taip pat kovoja su virusu, ir jei ištirtum, kraujyje tikrai rastum antikūnių. Bet pats gyvulys ligos net nejaučia, jiems tai per daug lengva forma kad jaustusi simtomai
Pasiutligė taip pat yra galvos smegenų liga. Esu skaitęs kad kai kurie mokslininkai šitą ligą net vadina šuniniu ensefalitu. Bet šitas virusas prisitaikęs veikti plėšriųjų žinduolių smegenyse. Tuo tarpu žmogaus, ar kanopinių žolėdžių, tiek kūno temperatūra, tiek kraujas yra visai kitokie nei plėšriųjų žinduolių. Todėl manau kad žmogus pasiutlige gali persirgti tik lengva forma, panašiai kaip ir ožkos ensefalitu. Tokia mano nuomonė aišku prieštarauja oficialiam ”mokslui” ir ”medicinai”, kuriai atstovauja mokyti žmonės, gydytojai, veterinarai. Bet neatsitiktinai šitą nuomonę išdrįsau parašyti būtent dabar, laikais kai labai aiškiai matome, kaip gydytojai kad ”sako visada tiesą”
http://www.sarmatas.lt/04/stulbinantis-skaicius-sportininku-griuvo-aiksteje-praejusiais-metais/
Pusantro šimtmečio falsifikacijų
Visose enciklopedijose ir visuose medicinos vadovėliuose šlovinami avantiūristo Pastero „amžiaus atradimai” ir „nuopelnai žmonijai”. Su pasigėrėjimu aprašomas garsusis Pastero eksperimentas su avimis, atliktas 1881 metais, neva „puikiai pademonstravęs to laikmečio mokslo bendruomenei genialaus atradimo mokslinį pagrįstumą”. Tačiau mažai kur galime rasti „didžiojo” Pastero paskutinių gyvenimo dienų aprašymus. Jau gulėdamas mirties patale, jis atgailavo dėl to, ką padarė ir, vaizdžiai tariant, „anuliavo” savo „atradimus”. Ir iš tiesų, ne kiekvienas gali keliauti susitikti su Dievu, jausdamasis atsakingas už milijonų žmonių žūtį. Štai ir „didysis” Luji savo paskutinę valandą bent jau savo paties akyse nepanoro likti niekšu ir piktadariu.
Jis iš tiesų buvo genialus, tačiau falsifikacijų, karjerizmo, intrigų, kyšininkavimo sočiai pakako jo gyvenime. O mediku jis, kaip ne keista, nebuvo. Jis buvo chemikas, o biologu tapo atsitiktinai, tirdamas rūgimo procesus pagal pažįstamų vyndarių užsakymą – ieškojo būdų, kaip užkirsti kelią kai kurių vyno rūšių „ligoms” ir atrado, kad nuo sugedimo galima apsaugoti kaitinimu (vėliau tai imta vadinti pasterizacija). „Imunologijos įkūrėju” jis pasidarė, iškėlęs kliedesingą skiepų idėją ir puikiausiai įrodęs ją savo pagarsėjusiu eksperimentu su avių banda, patekusių į visus vadovėlius, mokslines knygas ir enciklopedijas.
Idėja, priminsime dvejetukininkams, buvo ta, kad susilpnintos (pagal Pasterą – šviesos ir karščio poveikio pagalba) bacilos, įvestos sveikam žmogui, sukelia lengvą ligos formą ir suformuoja imunitetą rimtiems infekciniams susirgimams. 1881 metais Pasteras „atrado” pirmą pasaulyje dirbtinę vakciną prieš juodligę (ją vėliau patyliukais pašalino iš apyvartos – kaip niekam tikusią, o bent kiek patikimesnės vakcinos nuo juodligės nėra iki šiol). Ir gyvulių fermoje netoli Paryžiaus pademonstravo tos vakcinos efektyvumą žymiuoju eksperimentu. 24 avys gavo stebuklingų skiepų iš 43 laipsnių temperatūroje „susilpnintų” juodligės bacilų, tiek pat avių liko kontrolinėje grupėje. Paskui visoms avims įvedė normalių juodligės bacilų, kurias prieš penkis metus ii to laiko buvo atradęs mikrobiologas Kochas. Neskiepytos avys padvėsė, o skiepytos – išgyveno, nors joms ir būta tam tikrų sveikatos sutrikimų.
Pastero triumfas buvo absoliutus. Jį ėmė priiminėti parlamentuose ir akademijose, apdovanojo garbe ir pinigais, jis sukūrė ir ėmė vadovauti žymiąjam Pastero mikrobiologijos institutui, šiandien pavirtusiam labai stambia farmacijos korporacija. Tiesa, visi bandymai su avimis, atlikti Rusijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir Italijoje bei daugelyje kitų šalių, baigėsi nesėkme, „imunizuotos” avys neišvengiamai gaišdavo. Ir dar 1883 metais Pastero bendražygiai prisipažino, kad vykdant žymųjį eksperimentą, Pasteras slapta pridėjo į juodligės, skirtos „skiepams” preparatą kalio dichromato – nuodų, garantuotai užmušančių bacilas. Tačiau buvo jau per vėlu. Didžioji politika, oficialusis mokslas, kapitalas (Pastero institutas, be abejo, tam tikrą laiką buvo skiepų gamybos monopolistas, dėl ko teko visu greičiu įsukti ir falsifikavimo mašiną) – po to kai buvo įšvirkšta pačių galingiausių „skiepų” – pinigų ir šlovės – patys „sėdo ant adatos”, ir taip stipriai, kad ir XXI amžiuje niekas nežino, ką dabar su ta afera daryti.
Mokslo pasaulis sumalė tą „atradimą” į dulkes, tačiau prieš valdininkų ir komersantų „vakcinaciją” pelnais mokslas liko bejėgis.
1885 metais Pasteras „atrado” vakciną nuo pasiutligės (gerokai prieš atrandant patį pasiutligės virusą), jo partneriai iš vyriausybės pradėjo masinę vakcinaciją. O Pasteras, gavęs priėjimą prie sveikatos apsaugos ministerijos dokumentų, asmeniškai aiškindavosi su kiekvienu mirtinu atveju, nutikusiu po paskiepijimo. Tokių atvejų skaičius iki 1886 metų smarkiai išaugo, tačiau „atradėjas” atrasdavo paaiškinimų, kurie ir šiandien liko nepasikeitę – „nekokybiški skiepai”, „saugojimo sąlygų pažeidimai” ir panašiai. Visus tuos atvejus jis drąsiai išbraukdavo iš statistikos. 1887 metais skiepytojai apskritai „uždarė” šitą statistiką. Ir nuo to laiko iki pat Pastero mirties 1895 metais, daugiau nebeatidarė. Ir neatidaro iki šios dienos.
Ir vis dėlto rusų, anglų, vokiečių mokslininkai, tame tarpe ir juodligės sukėlėjo atradėjas Kochas, parengė pakankamą mokslinę bazę, kad galima būtų pabaigti su ta stambiausia medicinos istorijoje afera ir su Pastero kūdikiu – jo vardą gavusiu institutu. Ir tiktai pasaulinis karas sutrukdė užkirsti kelią aferai tarptautiniu mastu ir sutrukdyti Pastero institutui tapti bene labiausiai klestinčia farmacijos įmone pasaulyje.
Šimtmečiu anksčiau analogišku būdu karas išgelbėjo grupę aferistų, vadovaujamą skiepų idėjos pradininko Edvardo Dženerio. XVIII amžiaus pabaigoje šitas anglų „gydytojas” (niekad nestudijavęs medicinos ir pagal to laikmečio papročius nusipirkęs daktaro titulą už 17 ginėjų), nutarė įrašyti savo vardą į istoriją tokiu „atradimu”: karvių raupai, įskiepyti žmogui, neva apsaugo nuo žmogaus raupų. Kelis metus „daktaras” nesėkmingai kaulijo iš akademijos pinigų tyrimams. Jį, pateikdami visus įrodymus, nuosekliai ir iš pagrindų paneigdavo. Buvo atlikta daugybė bandymų, surinkta gausi faktinė medžiaga, liudijanti, kad skiepijimas ne tik negelbsti nuo raupų, bet ir paskatina juos. Tačiau prasidėjus Napoleono karams XIX amžiaus pradžioje Dženerį staiga pripažino „žmonijos išgelbėtoju”. Buvo įkurtas Dženerio institutas. Skiepijimas nuo raupų buvo plačiai įdiegtas į gyvenimą. Tiesa, tiktai kontinentinėje Europoje, o savo namuose anglai pasistengė apriboti „atradimo” praktinį taikymą. Tame pačiame XIX amžiuje buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis privalomus skiepus nuo raupų. Dėl ko netgi trečiame XX amžiaus dešimtmetyje, praėjus daugiau kaip šimtui metų, sergamumo ir mirtingumo nuo raupų rodikliai Anglijoje buvo 5-7 kartus mažesni nei toje pačioje Prancūzijoje ir kaimyninėse šalyse. Visa tai mažiausiai panašu į mokslą, o kur kas labiau primena biologinį karą, kurį Anglija sėkmingai kariavo prieš Napoleono užkariautą Europą. Ir užsitęsusį taip ilgai iš dalies dėl neapsižiūrėjimo, o iš dalies – sąmoningai.
Šiandien vakcinavimas egzistuoja dėka kolosalių pelnų, kuriuos atneša skiepų kūrėjams jų produktai, ir kuriais tie dalinasi su valstybinėmis žinybomis, vykdančiomis skiepijimo kampanijas.